Rugpjūčio 21 d. Lembo kaime, kun. ir kalbininko K. Jauniaus sodyboje klegėjo klojimo teatrų festivalio „Pri klietelis“ dalyvių balsai. Galima drąsiai sakyti, kad visi atvykę tapo dalyviais, o ne liko žiūrovais, nes festivalio programoje tilpo ne tik vaidybiniai pastatymai, dainos, šokiai, tačiau ir kūrybiniai užsiėmimai, paroda, užteko erdvės pokalbiui ir ilgesingai akimirkai — pakelti žvilgsnį į dangų, atsiveikinti su paskutiniais vasaros spinduliais. Festivalio koncepcijos sumanytoja Kvėdarnos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė Aldutė Rimkienė, jau septintąjį kartą organizuojanti šį renginį, į vienos dienos veiksmą apjungė skirtingas meno ir kultūros disciplinas, todėl susirinkusieji į autentišką Lembo kaimą galėjo ne tik pamatyti, bet ir patirti kaimo buitį, susimąstyti apie jo esatį ir būsimąjį laiką. Šiemet simboliškai Lembe — išskirtinėje vietoje kalbiniu požiūriu (pietų žemaičių, varniškių arba kitaip dūnininkų patarmės paribyje) — prie lietuvių tarmes sisteminusio kalbininko K. Jauniaus klėtelės skleidėsi netgi trijų etnografinių regionų šnektos. Žemaitiškai savo spektaklius rodė pajūrališkių mėgėjų teatras „Liktarna“, vaidinęs „Trys mylimos“ (vad. A. Šimkuvienė), Kaimų bendruomenės „Saulėtekis“ teatras „Paplepys“, kvietęs žiūrėti liaudies komediją „Daktaras padės“ (vad. D. Šerpetauskienė). Aukštaitijos regioną atstovavo Kupiškio rajono Noriūnų mėgėjų teatras „Dvarėlis“, parodęs intermedijas „Babulės ir sofa“ bei „Korona“ (vad. V. Laucienė), o programą vainikavo iš Dzūkijos atvykęs teatras „Labas“ su spektakliu „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ (V. Mockevičiūtė, N. Varnelytė, D. Mockevičius, P. Kovalenka). Scenoje ir aplink ją organizuotus veiksmus pristatinėjo I. Raudonienė, o pasveikinti sugužėjusių artistų ir šios vietos bei teatro gerbėjų atvyko Šilalės r. sav. meras A. Meiženis, tarybos narė L. Dargienė, kultūros centro direktorė I. Kėblienė, Kvėdarnos seniūnijos seniūnas A. Dobilas. Besikeičiant spektaklių dekoracijoms dainavo moterų ansambliai „Žarija“ (vad. A. Jančauskienė), „Allegro“ ir „Volungė“ (vad. G. Pameditienė), šoko „Kadagys“ (vad. G. Fasci), pasakojimais dalinosi bilioniškiai (vad. V. Geštautienė), o savo linksmomis improvizacijomis ašaras nuo skruostų braukti vertė iš Judrėnų užklydusios „Basi ir Zuosi“ (vad. V. Norvilienė). Kaip jau minėta, šiemet veiksmas Lembo sodos širdyje buvo įtraukus, mat susirinkusieji galėjo ne tik žiūrėti, bet ir savo rankomis kurti vaikams ir suaugusiems skirtose dirbtuvėse: tapyti su D. Urniežiene, gėles komponuoti su B. Andrijauskiene, polimeriniu moliu dekoruoti su R. Pangoniene, apyrankes rišti su G. Pamedityte. Visgi, žiūrint į „Pri klietelis“ dalyvavusius žmones kilo klausimas — kaip praeito amžiaus pradžioje susiformavusi klojimo teatrų tradicija iki šiol patraukia žmogaus akį? Negi išties juokas, ironija ar sarkazmas kaimo buities siužetuose gali išlaikyti žmogaus dėmesį kelias valandas? Sakyčiau, kad už šio stop kadro — žiūrėjimo į Lembo kaime rodomą spektaklį — paraleliai vyko dar kiti, žodžiais neišreikšti procesai, kuriuos galima tik bandyti apibendrinti į tuo metu išgyventas kaimo paprastumo ir gyvenimo vaiskumo patirtis. Galbūt net suvesti į sužadintą ilgesį „tam, ko nebebus“, fotografo T. Kazakevičiaus žodžiais tariant, arba interpretuoti kaip savotišką paiešką — „tvėrimąsi“ ilgiau už tvoras išliekančių, laikui nepavaldžių šios žemės materijų, perfrazuojant renginio metu atidarytos ir iki spalio vidurio veiksiančios parodos „Lembo sodos įsitvėrimas“ (aut. V. Urbis) kontekstą.
Viktoras Urbis VšĮ „Kraštomanija“ vadovas
Nuotraukos VILI MEDIA
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kvėdarnos seniūnija
