Rugsėjo 5-osios vakarą Medvėgalis tapo scena, kurioje susitiko istorija, muzika, teatras, ugnis ir gamta. Šilalės muzikinis teatras čia pristatė spektaklį „Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“. Galima suplanuoti spektaklį, pastatyti sceną, sukurti vaizdo projekcijas ir šviesas, parengti kostiumus, išmokti muziką bei tekstus. Tačiau yra dalykų, kurių suplanuoti neįmanoma. Vienas jų – oras. Tą rugsėjo vakarą jis kūrėjams ir žiūrovams pateikė rimtą išbandymą. Lietus nesiliovė, dangus virš Medvėgalio buvo sunkus, o iki pat spektaklio pradžios išliko klausimas – ar žmonės atvažiuos?
Keli šimtai žiūrovų, apsiginklavusių lietpalčiais, skėčiais ir, matyt, nemaža doze užsispyrimo, susirinko prie Medvėgalio. Prasidėjus spektakliui nebeliko tuščių kėdžių. Turbūt būtent tai ir tapo vienu gražiausių šio vakaro įvykių. Šilalės muzikinis teatras dar kartą pajuto, kad turi savo žiūrovą – žmogų, kuris ateina ne tik tada, kai patogu, šilta ir sausa. Žiūrovą, kuris nori būti kartu. O Medvėgalio piliakalnis tą vakarą nebuvo vien spektaklio fonas. Senąsias Žemaitijos istorijas menantis kalnas, vakaro prieblanda, vėjas, lietus, tolumoje skendintis kraštovaizdis, šviesos, muzika ir ugnis sukūrė erdvę, kurios neįmanoma perkelti į įprastą teatro salę. Atrodė, kad pasakojama istorija galėjo vykti būtent čia – kažkada seniai. O gal ji, tik kitais pavidalais, tebevyksta ir šiandien. Neatsitiktinai spektaklio moto tapo žodžiai: „Istorija galėjo būti. Galbūt yra. Arba dar bus.“
„Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“ – simbolinis pasakojimas apie žmogaus pasirinkimą, meilę, pareigą ir atsakomybę. Apie akimirką, kai tenka rinktis tarp asmeninės laimės ir bendrojo gėrio, tarp širdies balso ir pareigos, tarp senojo pasaulio ir naujo rytojaus. Keičiasi amžiai, valdovai ir aplinkybės, tačiau meilė ir išdavystė, pasiaukojimas ir valdžios troškimas, tikėjimas ir abejonė išlieka.
Spektaklyje skambėjo Žerardo Presgurviko muzika, lietuvišką tekstą sukūrė Soneta Būdvytienė. Scenoje vaidmenis kūrė Egidijus Bavikinas, Soneta Būdvytienė, Andrius Apšega, Ilona Raudonienė, Juozas Sutkaitis, Edita Tutliūtė, Paulius Skurdelis, Jolanta Kažukauskienė, Mantas Toleikis, Alvydas Rudys ir Laima Andrejauskienė. Kartu pasirodė Šilalės muzikinio teatro choras, vadovaujamas Sonetos Būdvytienės, bei šokių kolektyvas „Mainytinis“, vadovaujamas Laimos Andrejauskienės, choreografė – Aleksandra Andrejauskaitė.
Ypatingu reginio akcentu tapo „VIDURAMŽIAI LT“ ugnies šou. Įdomu tai, kad visas jo vaizdas net patiems spektaklio kūrėjams pirmą kartą atsivėrė tik pasirodymo metu – ir tapo viena įspūdingiausių vakaro scenų.
Spektaklio vizualinį pasaulį papildė Algirdo Šaulio vaizdo projekcijos, dailininko Vidmanto Dargio sprendimai, Dariaus Vasiliausko kuriamas garsas ir šviesa. Spektaklio režisierius – Antanas Kazlauskas.
Tačiau, tas beveik dvi valandas trukęs susitikimas ant Medvėgalio, buvo tik matoma didelio darbo pabaiga. Už jo – ilgos repeticijos, muzikinio teatro kūrybinės stovyklos, solistų, choristų ir šokėjų darbas, techninės komandos pasirengimas bei daugybė organizacinių sprendimų. Lauko spektaklis visada reikalauja daugiau – jo scena neturi sienų, o repeticijų salėje išmokti dalykai atsidūrę ant kalno įgauna visai kitą mastelį.
Todėl rugsėjo 5-osios vakaras buvo ne tik dar vienas Šilalės muzikinio teatro spektaklis. Tai buvo kūrybinis bandymas sujungti profesionalų ir mėgėjų meną, šiuolaikinio muzikinio teatro kalbą ir mūsų krašto istorinę atmintį, o teatro sceną perkelti ten, kur pati vieta jau pasakoja savo istoriją.
Spektaklio pabaigoje kūrėjus ir atlikėjus Šilalės rajono savivaldybės mero vardu pasveikino mero patarėja Gabija Jakaitė. Ji akcentavo, kad tą vakarą ant Medvėgalio susijungė muzika, teatras, menas, šokis, istorija ir pasididžiavimas savo kraštu – savo Šilale. „Istorinę dramą ant Medvėgalio kalno“ ji pavadino dar vienu Šilalės muzikinio teatro visiems padovanotu šedevru, o vakaro įspūdį apibendrino vienu žodžiu – „įspūdinga“.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė, spektaklio organizatorius – Šilalės kultūros centras. Dėkojame projekto partneriams – Laukuvos seniūnijai ir Varnių regioniniam parkui, informaciniams rėmėjams – „Šilalės artojas” ir „Telšių žinios”, atlikėjams, kūrybinei bei techninei komandai.
Ypač dėkojame Kultūros centro darbuotojams Simonai Miklaševičienei, Astutei Noreikienei, Guodai Juškaitei, Erikai Adomavičei, Tomui Budreckui, Kaziui Paliakui ir Astai Vasiliauskienei; Jaunimo centro darbuotojoms Silvijanai Trijonaitienei, Gretai Jolubauskaitei ir Gabijai Bliudžiūtei; ūkio dalies darbuotojams Vidui Undaravičiui, Zigmui Grigaliui, Vasilijui Zlotnikovui, Aldonai Endriekienei, Vidai Norvilienei ir Alfonsui Mauliui. Už nuotraukas Ievai Tvaronavičiūtei. Jūsų darbas, pagalba ir atsakomybė buvo svarbi šio vakaro dalis.
Tačiau didžiausią padėką norisi skirti žiūrovams. Tiems keliems šimtams žmonių, kurie tą lietingą vakarą nepasiliko namuose. Kurie atvyko į Medvėgalį, apsivilko lietpalčius, išskleidė skėčius ir liko su mumis iki pabaigos.
Galbūt po daugelio metų prisiminsime ne tai, kad rugsėjo 5-ąją lijo. Prisiminsime, kad nepaisant lietaus, ant Medvėgalio vyko teatras. Ir žmonės buvo kartu.
O istorija?
Ji galėjo būti.
Galbūt yra.
Arba dar bus.
Nuotraukos ir informacija Šilalės kultūros centro.
